Tai tiesa. Jei tavo manymu, normalių santykių tarp žmonių pavyzdys yra vakarienė su draugais, kur kiekvienas mėgaujasi kito kompanija, o atsakomybėmis už veiksmus yra pasidalinta savanoriškai ir nevaržomai, niekas neįsakinėja ir niekas nieko nepardavinėja, tada tu esi anarchistė - aiški ir paprasta.
Lieka vienintelis klausimas, kaip šį modelį pritaikyti kitose gyvenimo srityse ar situacijose.
Kiekvienąkart, kai tu elgiesi nelaukdama instrukcijų, nurodymų ar "oficialaus leidimo", tu - anarchistė.
Kiekvienąkart, kai tu apeini ar išvengi juokingų ir nereikalingų įstatymų, tu - anarchistė. Jei nepasitiki valdininkais, teisėtvarka, tauškalais laikraščiuose, televizijoje, ar nurodymais iš "aukščiau" kaip elgtis situacijose, kurios tiesiogiai siejasi su tavimi ar tavo gyvenimu, tu taip pat - anarchistė. Ypatingai tu esi anarchistė tada, kada įgyvendini savo pačios sumanymus, imiesi iniciatyvos, pati sprendi kylančias problemas.
Kaip matai tai anarchija verčia mus suktis ir daro gyvenimą įdomų. Jei lauktume, kol kompetetingi organai, specialistai, savo srities žinovai pasirūptų viskuo, ne tik prisidarytume bėdos, tačiau imtumėm baisingai nuobodžiauti. Tokiame (visiškai nuobodžiame) bėdų pasaulyje ir gyvename, bėdų kylančių dėl atsakomybės ir veiksmų atsižadėjimo.
Anarchizmas natūraliai glūdi kiekviename iš mūsų. Nebūtina mėtyti bombų ar dėvėti juodų kaukių, kaip galbūt matei per televiziją (tiki viskuo, ką matai per televizorių? tai - ne anarchistiška ;). Anarchijos šaknys yra tame paprastame postūmyje pasidaryti pačiam. Visa kita seka iš to.
Mykolas Kraimfinkas
Ar pokyčiai, vykstantys visuomenėje, įvardijami, kaip "informacinės visuomenės kūrimas" yra revoliucija, vedanti į pažadėtąją vertinamų žinių, laisvo informacijos sklidimo, meterialinės gerovės ir socialinės lygybės žemę? Ar tai pragaištingas kelias, vedantis į pilką orveliškos kontrolės mechanizmą? O gal tai dėsningi pokyčiai, savo esme niekuo nesiskiriantys nuo anksčiau įvykusiųjų? O ar apskritai mes galime šnekėti apie informacinę visuomenę kaip apie ypatingą socialinį procesą, kurį būtų galima nagrinėti, galbūt tai tik lakios vaizduotės padarinys?
Aptarkime egzistuojančių infovi teorijų spektrą.
Klausimų yra daugiau, nei atsakymų, tačiau apsistokime prie optimistinių ir pesimistinių pozicijų skirties. Žinoma, iš tikrųjų yra siauras takelis per vidurį...
Optimistinė infovi vizija remiasi prielaida, kad informacinės technologijos kartu su informacija ir žiniomis taps vienodai prieinami visiems visuomenės nariams, ir toliau kalba apie tik apie visuomenę, aktyviai dalyvaujančią informacijos mainuose, tartum ji būtų homogeniška šiuo požiūriu. Pesimistai šioje vietoje primena, kad iš tikrųjų didelę pasaulinės visuomenės dalį sudaro supermarketų pardavėjos ir vaikai, siūnantys Nike sportbačius trečiojo pasaulio šalyse, kurie informacijos mainuose dalyvauja tik kaip recipientai ir nepanašu, kad valstybės turėtų galimybių šią padėtį pakeisti.
Apie tai šneka ir JTO raginimai neleisti trečiojo pasaulio šalims atsilikti informacijos greitkelyje bei informacinių technologijų traktavimas kaip realios galimybės atlikti kokybinį šuolį iš "trečiojo" į "pirmąjį" pasaulį aplenkiant tuos sunkumus, kuriuos besivystydamos patyrė šiandienos pasaulio ekonomikoje pirmaujančios valstybės. (Kofi Annan, http://news.com.com/2010-1069-964507.html). Situacijos kontraversiškumą parodo Indijos pavyzdys - tai šalis, kuri pirmauja pagal programuotojų darbo jėgos eksportą pasaulyje, tačiau niekaip negali išspręsti tokių vidaus problemų kaip badas, skurdas ir neraštingumas.
Panagrinėkime valstybės, kaip institucijos, padėtį informacinės visuomenės plėtros kontekste.
Vienas tampriai su infovi susijusių procesų yra kapitalo globalizacija. Kapitalas išsilaisvina iš valstybių gniaužtų ir įgauna iki šiol neregėtą galią rokuoti pasaulį pagal savo poreikius. Valstybė atsiduria kapitalo gniaužtuose ir yra verčiama tapti tik tam tikros vietovės gyventojų (lokalių sportbačių siuvėjų) kontrolės institucija, į kurios kompetenciją įeina tam tikro status quo palaikymas visuomenėje, eliminuojant "kitokius" t.y., sunkiai kontroliuojamus elementus ir išlaikant kapitalui naudingą kiek įmanoma daugiau liberalizuotą darbo rinką (Baumann, Globalizacija: poveikis žmogui)
Savo ruožtu, valstybė bando žaisti lygiomis teisėmis su kapitalu ir stengiasi globalizuoti savo gyventojus, nes tokiu būdu formuojamas naujas žinių darbuotojų sluoksnis, dirbantis su informacija, t.y. manipuliuojantis vertingiausiu nūdienos resursu. Kadangi žinių darbuotojų rinkoje susidaro situacija, kai organizacijai labiau reikia darbuotojų, nei darbuotojams organizacijos (Drucker, The Age of Social Transformation), valstybė gali daryti įtaką kapitalui, turėdama tokį įrankį.
Antravertus, modernistinė, formali valstybinė santvarka nebeatitinka naujojo žinių darbuotojo interesų ir netgi jam trukdo, todėl valstybė yra priversta keistis ir ima kalbėti ne vien administracinėmis, bet ir vertybinėmis kategorijomis. Taip pat žinios valstybės viduje pradeda užimti tą pačią vietą, kurią prieš tai užėmė pelnas ir turtas. T.y. pati valstybė virsta žiniomis parengta (paremta) organizacija, pagal sandarą panašia į informacinio amžiaus verslo įmonę.
Šiame kontekste yra įdomus Lietuvos pasirinktas kelias - jauna valstybė, kątik atgavusi suverenitetą, skuba atiduoti į globalių subrangovų rankas tiek savo, kaip teritorijos policininko, vaidmenį (stojimas į NATO), tiek politines galias (stojimas į ES). Visiškai nesunku suprasti tokio pasirinkimo priežastis - globalizuotoje Europoje ekonomiškai nestipriai valstybei belieka pasirinkti - ar stengtis suspėti įšokti į informacinį materialinės gerovės pažadų traukinį, ar siūti Nike sportbačius.
Žmogus tokioje situacijoje atsiduria tarsi tarp dviejų dantračių - iš vienos pusės jį spaudžia vis labiau policine virstanti valstybė ir liberalizuota darbo rinka, iš kitos pusės - būtinybė investuoti savo asmeninį laiką į mokymąsi, kaip į vienintelę išsilaisvinimo (t.y. globalėjimo) galimybę. Iš esmės tokia padėtis nėra nauja, tiesiog žinios tampa pagrindiu padėties visuomenėje matu, o globalumas (dalyvavimas informaciniuose mainuose tiek gavėjo tiek siuntėjo vaidmenyje) - stratifikuojančiu veiksniu. Ar ištęsės informacinė visuomenė laisvai pasiekiamos informacijos ir įgyjamų žinių pažadus, tuo atvesdama žmoniją į aukso amžių? Dar vienas klausimas be atsakymo.
degradas@freemail.lt
1.Kodėl?
Kaip visi žino, gyvename informacijos amžiuje. Kuo toliau, tuo daugiau įvairios informacijos yra perduodama elektroniniu paštu. Deja, labai mažai kas žino, kad tai nėra labai saugus informacijos perdavimo būdas. Siunčiamus laiškus techniškai nėra sunku perimti ir perskaityti, reikalingos tik tam tikros sąlygos - priėjimas prie ryšio linijų arba serverių, per kuriuos keliauja laiškai. Tai reiškia, kad ne itin etiškas jūsų pašto serverio administratorius, kas nors, įsilaužęs į pašto serverį ar turėdamas priėjimą prie ryšio linijų, ar valstybinė organizacija su teismo orderiu (arba ir be teismo orderio - bet čia atskira tema) gali perimti visus jūsų siunčiamus ar gaunamus laiškus.
Gali iškilti klausimas, kam reikia šifruoti laiškus, jeigu nėra ko slėpti? Taip, galbūt jūsų siunčiama informacija ir nėra verta didelių pinigų, gal tai nėra valstybinės paslaptys ar teroristinio akto planai. Tačiau kiekvienas žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą - tai vienos iš pagrindinių žmogaus teisių. Šioms teisės apsaugoti ir buvo sukurta e-pašto šifravimo sistema, vadinama PGP (angliškai 'Pretty Good Privacy').
2. Trumpa istorija
PGP buvo sukurta 1991 metais amerikiečių programuotojo Phillo Zimmermano. Ilgą laiką galiojo draudimas eksportuoti PGP, nes JAV vyriausybė stipraus šifravimo programinę įrangą priskyrė prie tokių pavojingų dalykų, kaip cheminis ar atominis ginklas ir kitos slaptos technologijos. Kaip tai bebūtų keista, eksporto draudimas galiojo tik elektroniniam programos teksto variantui, todėl pirmą kartą PGP buvo išvežta iš Jungtinių valstijų atspausdintna ant popieriaus - keli tūkstančių puslapių. PGP kūrėjas P.Zimmermanas ilgą laiką dėl to bylinėjosi su JAV vyriausybė, kuri bandė įrodyti, kad dėl tokio šifravimo metodo sukūrimo juo gali pasinaudoti teroristai ir bendrauti laisvai, nebijodami, kad apie jų planus kas nors sužinos. Vėliau draudimas eksportuoti PGP buvo panaikintas. Laikui bėgant, PGP tapo de facto standartu elektroninio pašto šifravime. Šiuo metu PGP naudoja daugelis žmonių ir įstaigų, vertinančių savo informacijos saugumą ir privatumą.
3. Veikimo principas
Viena iš pagrindinių šiuolaikinės kriptografijos problemų yra ne informacijos užšifravimas. Jau daugelį metų egzistuoja patikrinti algoritmai, leidžiantys užšifruoti informaciją taip, kad šiuo metu žinomais metodais jos iššifravimas užtruktų milijonus metų. Tiesa, naujos mokslo tyrimo sritys, tokios kaip kvantiniai kompiuteriai ir kt. grasina nelabai tolimu metu apversti viską aukštyn kojomis, tačiau šimtaprocentinis saugumas realiai niekur nėra įmanomas. Pagrindinė problema, labai aktuali ir elektroninio pašto šifravime - šifro perdavimas gavėjui.
Sakykime, jūs užšifravote laišką ir išsiuntėte jį adresatui. Kad ir kas jį perimtų, perskaityti laiško negalės. Gavus laišką, reikia jį iššifruoti, o tam rekalingas raktas, kuris buvo naudajamas jį šifruojant. Kyla klausimas, kaip perduoti tą raktą adresatui? Siųsti atskiru laišku? Nebelieka prasmės šifruoti. Padiktuoti telefonu ar susitikus perduoti atspausdintą ant popieriaus ar diskelyje? Labai nepraktiška, o kartais ir visai neįmanoma.
PGP remiasi asimetrinio šifravimo principu. Informacijos šifravimui sukuriami 2 raktai - slaptas ir viešas, kurie yra matematiškai susiję, tačiau vieno iš vieno gauti kitą yra labai sunku, šiuo metu praktiškai neįmanoma. Duomenis, užšifruotus slaptu raktu, galima iššifruoti tik turint viešą raktą, ir atvirkščiai.
Toks principas gali būti naudojamas dviems tikslams - elektroniniam parašui ir šifravimui. Sakysime, jūs susikuriate savo raktų porą ir visiems žmonėms, su kuriais norite saugiai susirašinėti, išplatinate savo viešą raktą (slaptas raktas negali būti platinamas - jį visais įmanomais būdais reikia laikyti paslaptyje. Prie to dar sugrįšime). Tuomet, užšifravus laišką slaptu raktu, visi, turintys viešą raktą, galės tikrai žinoti, ar tą laišką siuntėte jūs. Jeigu kas nors perimtų siunčiamą laiška ir jį pakeistų, iššifruoti jo nepavyks - tai leidžia užtikrinti, kad informacija atkeliavo nepakeista. Šis būdas kartu leidžia ir neginčijama įrodyti, kad laiška tikrai siuntė konkretus žmogus, nors jis ateityje galbūt ir bandytų tai paneigti.
Iš kitos pusės, norėdami, kad laišką galėtų perskaityti tik vienas žmogus, jis užšifruojamas to žmogaus viešu raktu ir pasirašomas savo slaptu raktu. Tai leidžia užtikrinti du dalykus - laišką galės perskaityti tik jo gavėjas, ir jis tikrai žinos, kad laišką rašė jį pasirašęs žmogus.
4. Naudojimas
Iš pirmo žvilgsnio PGP veikimas gali atrodyti pakankamai sudėtingas. Tačiau, norint pasinaudoti kriptografijos teikiamomis galimybėmis, nebūtina žinoti visų smulkmenų. Egzistuoja paprastos ir nemokamos programos, leidžiančios šifravimą, rakto sukūrimą ir kitus veiksmus atlikti keleto mygtukų paspaudimu.
Būtinas dalykas - pati PGP programa. Ją galima laisvai atsisiųsti iš http://www.pgpi.org. Šiuo adresu taip pat pateikiamos nuorodos gauti "pluginams", integruojantiems PGP su populiariomis elektroninio pašto programomis - MS Outlook, Eudora ir kt. Jeigu naudojate populiarią programą "The Bat", reikalingus įrankius galite gauti iš http://www.ritlabs.com/the_bat/download.html.
Pirmas dalykas, norint pradėti naudoti PGP, yra savo raktų poros sukūrimas ir viešo rakto išplatinimas. Slaptą raktą rekomenduojama laikyti paslaptyje ir apsaugoti slaptažodžiu - kiek įmanoma ilgesniu ir sudėtingesniu. Būtina pažymėti, kad praradus slaptą raktą, jo atkurti neįmanoma, todėl vertėtų pasidaryti jo atsarginę kopiją ir laikyti saugioje vietoje.
Viešą raktą galima išplatinti naudojantis kad ir pačios PGP programos įrankiais. Egzistuoja nemažai PGP raktų serverių, saugančių viešus raktus. Naudojantis paieška, galima pagal žmogaus vardą arba elektroninio pašto adresą gauti jo viešą raktą. Be abejo, tokiu būdu gautas raktas nėra visiškai patikimas, nes nėra garantijos, kad jis tikrai sukurtas to žmogaus. Todėl paranojikams vertėtu visiems adresatams raktą išplatinti asmeniškai :-)
5. ---
Pabaigai verta šiek tiek apibūdinti, ko gali ir ko negali PGP. Duomenų saugume galioja vadinamasis grandinės principas - grandinė yra tiek stipri, kiek silpniausia jos dalis. Ir labai dažnai šifravimas nebūna ta silniausia grandis. Konkretus pavyzdys - jeigu kokiai nors valdžios struktūrai reikia sužinoti, ką super slapto parašėte savo bendraminčiui, visiškai nėra reikalo bandyti iššifruoti PGP laišką. Daug paprasčiau į jūsų kompiuterį, gavus prie jo fizinį priėjimą, instaliuoti paprasčiausią šnipininėjimo programą (žmonės, kurie miega pasidėję laptopą po pagalve - atskira tema :-). Arba, jeigu jūsų duomenys verti milijono litų, kažkam tikrai pasirodys paprasčiau pridėti jums prie galvos pistoletą ir išreikalauti slaptažodį negu vėlgi bandyti iššifruoti PGP.
Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti šifravimo ar juo visiškai nepasitikėti. Mano nuomone, asmeninę informaciją būtina saugoti visais įmanomais būdais, juo labiau, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau struktūtūrų, besidominčių ja. Tiesiog būtina žinoti, kokios yra galimybės apsaugoti savo informaciją ir niekuo nepasitikėti aklai.
Jeigu norite daugiau sužinoti apie PGP - siulyčiau pradėti nuo http://www.pgpi.org. Čia galima rasti dažniausiai užduodamus klausimus apie PGP, patarimus, kaip naudotis šia programa, ir daugiau naudingos informacijos.
NoS
Jei į šį klausimą atsakinėtume remdamiesi žiniasklaidoje skelbiamomis tiesomis, nebūtų jokių problemų į jį atsakyti. Valdžia bijo priešiškų valstybių agresijos ir tarptautinio terorizmo. Pastarasis šiuo metu tampa pagrindine valdžios baidykle, kadangi dauguma postmodernaus pasaulio valstybių jau priėmė žaidimo taisykles, diktuojamas jungtinių tautų bendrijos, tarptautinio valiutos fondo ir kitų globalaus masto politinių, ekonominių ir karinių organizacijų. Todėl lyg ir nebekelia tos grėsmės, kokią sakykim kėlė tam tikros valstybės istorijos eigoje. Likusi blogio ašis, taip pat nekeltų didesnių rūpesčių, jei aplink ją išsidėsčiusiose valstybėse, tarytum pats Šėtonas asmeniškai, nemaištautų tas beveidis (ar dažniau, vešlia barzda apžėlusio islamisto bruožus įgaunatis) tarptautinis terorizmas. Tik jo dėka valdžią nukrečia nejaukus šiurpulys ir kankina nemiga. Ir dėl to reikalinga stipri, specialiai apmokyta kariuomenė, kuri apgintų valdžią ir padorius valstybės piliečius, ne tik nuo išorės priešų ir beasmenio terorizmo, bet ir nuo tų, kurie abejoja baltos spalvos baltumu. F. Duerematt'as viename savo brandžiausių romanų "Labirintas" aprašo, trečiąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių kovą, su nematomu priešu, po Himalajų kalnais esančioje labirintų sistemoje. Kas netiki priešu, neturi teisės gyventi. Praradęs tikėjimą priešu žmogus, įtarimas priešo agentu ir tarytum patvirtina priešo egzistavimą. Labirnte negalima pasitikėti niekuo. Tik aklas tikėjimas priešo egzistavimu, palieka viltį išlikti...
Taip nesąmoningai į mąstymą ateina šaltojo karo visuotinė paranoja ir jos propaganda. Ar JAV demonizuota blogio imperija - TSRS, nėra panaši į šių dienų blogio ašį su Afganistanu priešakyje. Neneigsiu, kad tiek buvusioje TSRS, tiek Afganistane netrūko ir vis dar netrūksta žmogaus teises pažeidžiančių ir apskritai antihumaniškų veiksnių. Problema tame, kad jų netrūksta ir likusiame pasaulyje. Kitas klausimas, kas jas pažeidinėja. Bet tie, kurie prezidento J. Busho pavyzdžiu, taip mielai įžvelgia lemtingają apokaliptinę kovą tarp gėrio ir blogio, anot jų taip akivaizdžiai atsispindinčią šių dienų aktualijose, manau dažnai užmiršta, kas gyveno už blogio imperijos geležinių vartų šaltojo karo metu. Taigi už tos geležinės uždangos, kaip niekam nepaslaptis, gyveno taikūs lietuviai, estai ir vengrai, kentė centrinės valdžios neteisybę ir bijojo, kad ne ką geresni JAV imperialistai, praradę sveiką protą, nepaspaustų raudonojo mygtuko ir tokiu būdu netektų atsisveikint su šia, kad ir kokia ji bebūtų, bet vis tik kažkaip miela egzistencija. Ir kaip stebėjosi civilizuotoji Europa sugriuvus Berlyno sienai, kad tas, už geležinės uždangos gyvenęs, VDR vokietis ar lenkas, pasirodė esąs ne koks apžėlęs monstras, bet toks pats žmogus kaip ir jie. Kaip tik čia, šiek tiek mąstančiam žmogui, turėtų iškilti krūva klausimų. Kas vertė mus iš esmės tokį patį ar bent jau daug kuo mums panašų žmogų laikyti priešu? Kas apskritai mus verčia ieškoti priešų ar matyti juos aplinkui? Kodėl daug kas abejoja valdžios teisumu, bet visgi nemato kito kelio, kaip tvarkyti savo gyvenimą? Vakaruose gana neblogai žinomas kapitalizmo teoretikas bei kritikas J. Holloway neabejoja, kad tuo kalta valstybinė valdžia, kadangi ji, kaip nuo visuomenės separati institucija, nepriklausomai nuo jos vykdomos politikos turinio, aktyviai prisideda prie atskiro žmogaus atskyrimo nuo jo paties gyvenimo kontrolės (a). Tai yra, ji linkusi kontruoliuoti ir disponuoti tuo, kas jai visiškai nepriklauso. Tuo iš esmės vienoda tiek totalitarinė, tiek, šiek tiek nuolankesnė, demokratinė valdžia. J. Holloway savo dvyliką tezių prieš valdžią pradeda garsiu neiginiu: NE! Šis šauksmas, šių dienų suluošintos žmogiškosios egzistencijos perspektyvoje, persmelkats skausmo, liūdesio ir pykčio. Holloway mano, kad mastymas turi tapti negatyviu, norint išreikšti šio šauksmo tikrumą. Šis neigimas tampa pirmuoju žingsniu į emancipaciją ir išsilaisvinimą, iš mus varžančių ir tuo pačiu neigiančių valdžios gniaužtų. Tuo tarpu valdžia ir jai priklausančios karinės, ekonominės bei politinės struktūros, bando užčiaupti šį šauksmą, nes jis tampa pavojingas jos egzistencijai. Kiekviena valdžia bijo savo pavaldinių ir todėl norėdama išlaikyti juos sau kuo palankesniais, imasi įvairiausių manipuliacijos metodų. Mat tik pavaldinių geros valios dėka ji gali išgyventi. Kalbant apie valdžios, kaip instituto formavimąsi J. Holloway išskiria dvi valdžios formas: kreatyviąją ir instrumentinę. Kiekvienas bandymas ką nors pakeisti, yra susijąs su veikimu. Mūsų sugebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, bei keisti esamas formas ir yra kreatyvioji valdžia. T.y. šiuo atveju valdžia įgauną pozityvią reikšmę. Ji formuoja bendrumo ir savo paties jėgos jausmą, kaip tarkim būna, po gerai pavykusio seminaro, ar Sąjūdžio laikais dainuojant:" Mes jėga, kai mūsų širdys plaka išvien". Betkokiu atveju kreatyvioji valdžia yra visada visuomeninė. Mūsų sugebėjimas veikti, visuomet susijąs su kitų žmonių veikla. Jii yra tiek pat priklausoma nuo praeities veiklos, kiek ji sąlygoja ateities veiksmus.
Kreatyviosios valdžios transformacija į instrumentinę, pertraukia šią visuotinių veiksmų tėkmę. Disponuojantys instrumentine valdžia atskiria tai kas jau yra sukurta, nuo dabartinio kūrimo proceso, manifestuodami tai kas jau yra sukurta, kaip savo paties iškovojmą (b). Toks pasisavinimo procesas, yra kartu ir kūrybos įrankių pasisavinimas, kas savo ruožtu leidžia instrumentinei valdžiai kontroliuoti veikiančių žmonių veiksmus. Taip žmogus savo rankomis kažką kuriantis, tampa atskirtas tiek nuo to, ką jis yra sukūręs, tiek nuo kūrimo įrankių, tiek nuo pačios kūrybos. Taip jis tampa atskirtas pats nuo savęs.
Tokia kreatyviosios valdžios mutacija į instrumentinę tampa ypač akivaizdi, prisimenant nesenus mūsų istorijos įvykius. Tai kas vyko "Dainuojančios revoliucijos" metu, gali būti paaiškinta kiekvieno iš mūsų troškimu tapti laisvais, nuo betkokios priespaudos ir neteisybės. Tai kas vyko Lietuvos gatvėseSąjūdžio pradžioje, gali būti puikiu kreatyviosios jėgos ir jos potencialo pavyzdžiu. Vėliau gi, viena dalis kreatyviosios valdžios transformavosi į instrumentinę, o likusi, didesnioji, tapo tuo, kuo ji yra šiuo metu daugumai Lietuvos žmonių: visiška valdžios ar galios priešingybe - bejėgiškumu.
J. Holloway'ui šis valdžios sąvokų išskyrimas, svarbus kaip tik tuo atžvilgiu, kad teigiami pakeitimai mūsų visuomenėje galimi tik tokiu atveju, kai visuotinės revoliucijos dėka kreatyvioji valdžia supranta savo galią ir grįžta į save. Holloway džnai pabrėžia visuotinės žmonijos revoliucijos būtinybę, norint pakeisti šį pasaulį. Tačiau anot jo, problema glūdi tame, kad dauguma perversmų ar visuotinių revoliucijų vyko iš pradžių nuverčiant, o po to perimant valdžią. XX amžiaus įvykiai mums aiškiai parodė tokių revoliucijų beprasmiškumą. Prisiminus kad ir mūsų "dainuojančios revoliucijos" metamorfozę, gretiai tampa aišku, kad tai ko mes siekėme ir troškome, taip ir liko už horizonto. Laisvė, teisybė, žmogiškasisis orumas - vis dar didžiulis deficitas.
Tokia kretyviosios valdžios transformacija, savo esme nėra nauja. Labai simboliškai, ji atsispindi ir liaudies išmintyje. Dauguma iš mūsų greičiausiai dar atsimena tą pasaką, kurioje pasakojama apie vieną karalystę terorizavusį slibiną, kurio niekam nepavykdavo nukauti. Stipriausi ir drąsiausi riteriai stodavo į kovą prieš piktąjį slibiną, bet galų gale pilies balkone vis pasirodydavo slibino tarnas ir pranešdavo žinią: Maištininkas žuvo, šlovė drakonui! Visi stebėjosi slibino galia ir tik pačioje pabaigoje paaiškėjo, kur šuo pakastas - riteris nukovęs slibiną ir susižavėjąs jo turtais, pats patapdavo drakonu! Todėl mes turėtume džiaugtis, matydami ir suvokdami šios iliuzijos žlugimą. Pasaulį galime ir turime pakeisti, tačiau jis taps geresniu tik kretyviajai valdžiai nemutuojant į instrumentinę.
Aukščiau minėtas jau-sukurto atskyrimas nuo kūrybinio proceso ir nuo paties kuriančiojo, veda prie to, kad žmonių tarpusavio santykiai tampa ne kaip tarp kuriančiųjų, bet kaip tarp jau-padaryto-sukurto sąvininkų (ar ne-sąvininkų). Toks santykis tarp žmonių, pasidaro kaip santykis tarp daiktų (c).
Apie tokį jau-sukurto atskyrimą nuo kuriančiojo, literatūroje diskutuojama tokiomis tarpusavyje susijusiomis sąvokomis, kaip susvetimėjimas (Marx), fetišizmas (vėlgi Marx), sudaiktėjimas (Lukacs), disciplina (Foucault) arba identifikacija (Adorno). Visos šios sąvokos aiškiai parodo, kad instrumentinė valdžia negali būti suprasta, kaip kažkas išoriško. Priešingai, ji persmelkia kiekvieną mūsų gyvenimo dalį ir aktyviai prisideda prie visuomeninės veiklos izoliacijos, galimybių mažinimo ir paties gyvenimo apsunkinimo. Taip visi apmastymai apie geresnį rytojų tampa svajone. Iš mūsų atimama galimybė ką nors pakeisti, mes esame tik paprasta, abejinga masė.
Apie tokią masę kalba ir H. Arendt savo knygoje "Totalitarizmo ištakos":" Totalitarinių sąjūdžių sėkmė masėse reiškė, kad žlugo dvi iliuzijos, būdingos demokratiškai valdomoms šalims apskritai ir Europos nacionalinėms valstybėms bei jų partijų sistemai, skyrium imant. Pirma iliuzija buvo manymas, kad dauguma žmonių aktyviai dalyvauja valdyme ir kad kiekvienas individas simpatizuoja savajai arba kuriai nors kitai partijai. Priešingai, tie sąjūdžiai parodė, kad politiškai neutralios ir abejingos masės lengvai galėjo tapti dauguma demokratiškai valdomose šalyse, kad todėl demokratija galėjo funkcionuoti pagal taisykles, kurias aktyviai pripažysta tik mažuma. Antra demokratijos iliuzija, kurią sudaužė totalitariniai sąjūdžiai, buvo manymas, kad šios politiškai abejingos masės nieko nereiškia, kad jos yra tikrai neutralios ir sudaro tik beformę, atsilikusią, užkulisinę nacijos politinio gyvenimo terpę. Dabar sąjūdžiai atskleidė tai, ko negalėjo parodyti joks kitas viešosios nuomonės reiškimo organas, būtent, kad demokratinė vyriausybė rėmėsi ir abejingų bei beformių žmonių grupių tyliu pritarimu bei pakantumu, ir aiškiomis, matomomis kokios nors šalies institucijomis ir organizacijomis(d)". Pritaikant J. Holloway sąmpratą, galima sakyti, kad čia ir vėl kalbama apie kreatyviosios valdžios potencialą (šiuo atveju žinoma neigiamą), totalitarinių sąjūdžių grėsmės perspektyvoje. Tokiu būdu tampa savaime suprantamas instrumentinės valdžios rūpestis ir bandymas kontroliuoti šią masę tiek ekonominiais (vartojimas, masinė kultūra), tiek politiniais (vidaus saugumas, išorinio priešo kūrimas) manipuliacijos įrankiais.
Grįžtant prie Marx'o susvetimėjimo, bei jam analogiškų sąvokų, verta pastbėti, kad visos jos diskutuojamos, kaip užbaigtas faktas. Kapitalizmo atsiradimas perkeliamas į praeitį ir manoma, kad dabartinė situacija yra stabili. Tačiau, tas faktas, kad mes kalbame apie susvetimėjimą, kaip apie tokį, įrodo tai, kad šis susvetimėjimas negali būti totalus. Jei susvetimėjimą, sudaiktėjimą, atskyrimą etc. suprantame ne kaip kažką baigtinio, bet kaip tam tikrą procesą, tai reiškia, kad tolesnis vystymasis nėra išanksto nulemtas ir kad kreatyviųjų jėgų transformacija į instrumentaliasias nėra aiški, t.y. ja galima ir suabejoti.
Tai kas egzistuoja savo neigiamoje formoje, egzistuoja ištikrųjų (t.y. nepaisant savo paties neigimo). Ji gyvuoja, kaip neigimo proceso neigimas. Nors kapitalizmas pagrįstas kreatyviųjų jėgų, kūrybiškumo, žmogiškojo orumo neigimu, bet tuo pačiu tai nereiškia, kad jų realiai nėra. Jie ne tik kad egzistuoja, bet egzistuoja savo vienintele, šioje visuomenėje įmanoma, forma: kaip kova prieš savo paties paneigimą. Ši kova pasireiškia įvairiais būdais, kurių pagrindinis tikslas ne valdžios prieš kitą troškimas, bet priespaudos prieš kitą panaikinimas. Pradedant atviru maištu ir baigiant kova už darbo procesų ar švietimo ir sveikatos apsaugos lygių galimybių kontrolę, yra skirtingos kreatyviosios valdžios kovos formos, turinčios vieną ir tą patį tikslą - užkirsti kelią nežmoniškumui ir atgaivinti žmogiškąjį orumą. Nors dažniausiai ši kova nėra lygi, ji nėra beviltiška. Čia visų pirma reiktų pastebėti tam tikrą instrumentaliosios valdžios paradoksą. Neigdama kreatyviasias jėgas, ji vis tik yra nuo jų priklausoma. Galingieji, kurių kreatyvumas pasireiškia sugebėjime nurodinėti kitiem, ką jie turi padaryti, yra tiesiogiai priklausomi nuo šių paklusnumo ar priešiškumo. Visa priespaudos istorija gali būti suprasta, kaip galinųjų bandymas išsilaisvinti iš bejėgių priklausomybės. Perėjimas nuo feodalizmo prie kapitalizmo negali būti suprastas vien tik, kaip tarnų nužemintųjų kova, norint nusikratyti ponų jungo. Tuo pačiu tai ponų kova, prieš savo tarnus, kurios metu jų valdžia buvo iškeista į pinigus ir taip į kaptalą. Tokį patį išsilaisvinimo aktą nuo darbininkų priklausomybės, galima įžvelgti mašinų įvedime ar masyviame produktyvaus kapitalo pavertime pinigais, kas ypač būdinga ir šių dienų kapitalizmui.
Ortodoksinės-marksistinės teorijos ieškojo tikrumo revoliucijoje. Tačiau manydami, kad komunizmas yra ta sistema, kuri pakeis pasaulį į gerąją pusę, jie skaudžiai klydo. Tai susiję su tuo, kad norint sukurti visuomenę, paremtą savivaldos principais, neesama jokių garantijų. Tikrumas gali būti rastas tik veikimo būtinume žmogiškoje būtyje. Todėl senojo supratimo mirtis, yra tam tikras išsilaisvinimas.
Dėl šių priežasčių J. Holloway mano, kad revoliucija negali būti suprasta, kaip atsakymas. Ji gali būti tik, kaip klausimas ir kaip ieškojimas, norint realizuoti žmogaus savigarbą šiame pasaulyje.
Kaip bėgti nuo kapitalizmo? Štai ką mums atsakė socialinių mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Balčiūnas:
- Greitai ;). Visų pirma, nereiškia jog nieko neperku ir nenaudoju pinigų, ar užsimerkiu pamatęs televizorių. Aš negaliu pakeisti pasaulio, bet galiu pakeisti save. Mano tikslas - kuo daugiau sužinoti, bendradarbiauti su kitais, panašiai mąstančiais žmonėmis, ieškoti ir rasti būdų kuo keisti šią, supuvusią santvarką. Nenoriu nieko mokyti. Tiesiog mūsų gyvenimai priklauso mums, ir aš bandau ji susigrąžinti sau. Galbūt atrodo, kad suvaržau save kvailom taisyklėm? Ne, tai nėra taisyklės. Tai sprendimai kylantis įvairiose situacijose. Aš kaip tik jaučiuosi laimingas ir laisvas. Žinai, kur slypi paslaptis? Babandyk ir pajusi! Nepraleisk progos! Patirk antikapitalizmo jėgą!
- Pirmiausia, kas šiuo metu parina mus labiausiai, kalbant apie jūsų kraštus - būsimas karas Irake. Ką Irano žmonės galvoja apie tai? Ar čia tik Irako ar visų Islamo šalių reikalas? Ką galvoji apie S. Huseino diktatūrą? Ar turi vakarų propaganda apie "blogio ašį" realų pagrindą, ar tai tik dar vienas melas pateisinti šitą karą? Kokia naftos svarba šioje situacijoje? Ar yra bėdų Irane su pabėgėliais iš Irako? Ar jūsų judėjimas vykdo kokią prieškarinę veiklą, arba apskritai koks jūsų požiūris į tai?
RK Mūsų žmonės nori, kad Amerika pultų Iraką! Jie galvoja, kad tai geras būdas gauti laisvę ten ir taip pat Irane. Jie laukia ir Amerikos atakos Irane. Tiesiog jie tiki, kad tai įgalins juos tapti laisvais, net jei jie ir prarastų naftą. Tu niekad negyvenai trečiojo pasaulio šalyje tokioje, kaip Iranas ir nieko nežinai apie Islamo valstybių valdžią - kokia ji gali būti šlykšti.
Islamo šalys - broliai?! Iraniečiai nekenčia pvz. S. Arabijos žmonių, kaip anie nekenčia mūsų. "Islamo" sureikšminimas šiame kare - bajeris. "Blogio ašis" - irgi bajeris. Kapitalistai pasodino S. Husseiną Irake ir jį pašalins kai tik panorės. Panašiai ir Š. Korėjoje.
Nėra bėdų su Irako pabėgėliais. Jie gyvena kaip atskiri žmonės.
- Kiek aš žinau Artimuosiuose Rytuose religija turi labai didelę reikšmę, bent jau lyginant su vakarais. Tačiau dauguma anarchistų neigia dievą ar bent jau religines institucijas su visa iš to sekančia hierarchija, prievarta ir pan. Ką darote jūs? Konfrontuojate su islamu ar kažkaip derinate savo veiklą?
RK Mes neigiame religiją, bet neneigiame dievo ar tikros moralės. Mes neigiame visur besikišančią religiją ir religinę valdžią.
- Ką galite papasakoti apie žmogaus teises, policijos ir kariuomenės prievartą civiliams. Ar žiniasklaida yra kontroliuojama valdžios? Ar opozicija persekiojama?
RK Žiniasklaida valdžios kontoliuojama puikiai! Jie atidaro ir patikrina visus laiškus pašte. Kai tik gauname laišką - jis būna atidarytas prieš tai.
- Kokią veiklą jūs vykdote?
RK anti-kapitalizmas, anti-religija, anti-punk, anti-komunizmas, anti ir t.t.. Mes sutinkame su: tikra morale, tikra šeima, tikru teisingumu ir t.t.
- Ką valdžia mano apie jus, kaip ji reaguoja?
RK Jei valdžia mus laikytų pavojinga jėga - mes jau pūtume kalėjimuose.
- Kas dalyvauja jūsų judėjime, turiu galvoje - studentai, darbininkai ir pan.?
RK Tik studentai.
- Papasakok apie moterų teises. Kokios didžiausios problemos, ar yra moterų jūsų judėjime?
RK Moterys, vyrai... čia mažai kas kreipia dėmesį į anarchizmą ir apskritai į viską kas baigiasi "-izmu". Kai kurie dalykai čia primena viduramžius Europoje.
- Abiejuose Amerikose, Europoje anarchistų judėjimai dažniausiai siejasi su pankroko ir hardkoro scenomis. Kaip pas jus? Menas gi visada buvo vienas iš būdų priešintis ir maištauti. Papasakok apie meną Irane, ypač apie jaunesnius kolektyvus. Ar yra vakarietiškų jaunimo subkultūrų tokių, kaip pankai, skinai, metalistai ir pan., ar yra kažkokios lokalios?
RK Mes nekenčiame pankų ir jų idėjų. Mes manone, kad jie laukiniai žmonės, kurie sako "Mes anarchistai". Bet tai netiesa - jie tik vandalai ar blogiausia - jie gali būti teroristai. Mes planuojame į internetinį puslapį įdėti idėjas nukreiptas prieš pankus. Pankai nėra anarchistai.
- Ar jaučiate vakarų kultūros įtaką? Ir jeigu taip kokia jūsų, paprastų žmonių ir valdžios požiūris į tai?
RK Jo, labai jaučiame. Kolkas tai keičia turtingesnius žmones ir beveik visą vidurinę klasę. Čia žmones galima suskirstyti į dviejų kultūrų - vakarietiškos ir senonovinės, istorinės iraniečių.
- Ar lengva gauti bet kokios informacijos iš užsienio ir skleisti ją vietoje? Ar yra pašto ir interneto cenzūra, bausmės už "nelegalią" literatūrą?
RK Taip, internetu - lengva. Cenzūruojama televizija, radijas, laikraščiai.
- Iranas didelė šalis, ar yra daugiau anarchistų kolektyvų kituose miestuose, kaimyninėse šalyse? Ar kooperuojatės su jais?
RK Nėra daugiau anarchistų kolektyvų išskyrus mūsų. Dalis mūsų bazuojasi Teherane, kiti Kermane. Tarp kaimyninių šalių Turkijoje yra aktyvių anarchistų, kartais su jais susisiekiame.
- Papasakok apie protestus, demonstracijas, streikus ir pan.
RK Šia tema rašinių įdėsime į puslapį ateityje.
- Galbūt kvailas klausimas - ar palaikote ryšius su teroristais?
RK Ne.
- Ar yra problemų dėl rasizmo?
RK Ne, iraniečiai gerai sutaria su kitataučiais.
- Dar keletas trumpų klausimų - ką galvoji apie vegetarizmą, globalizaciją, ekologinę padėti Irane.
RK Vegetarizmas? Tipo augalų valgymas? Nesuprantu ką tai reiškia. Globalizacija - labai gerai ir tikiuosi, kad viena dieną ji ateis.
Ekologinė padėtis Irane - pas mus keturių laikų sezonas, plačios dykumos, miškai, kalnai ir labai daug naftos!
- Galbūt aš ką pamiršau?
RK Ne, tavo klausimai buvo išbaigti.
Šiuo metu verčiame vieną neblogą ir tikrai įdomią knygą, kuri vadinasi ,,Ką daryt? 54 pasipriešinimo būdai vėlyvojo kapitalizmo epochos valdžios santykiams, kurią parašė du įsimylėję žmonės A.Brener ir B.Šurc. Jų meilės ir aistros istorijos pasakojamos visoje knygoje, todėl kartais jų pasipriešinimo būdai yra juokingi, o kartais labai rimti. Štai parinkau keletą ištraukų, kurias jau išverčiau, kurios daugmaž atspindi knygos stilių ir sudėtį. Po kurio laiko išversime visą knygą ir ją išleisime visą lietuvių kalba. Skaitykit.
Kai kuriuose Antoneno Arto straipsniuose ir užrašuose randame išsireiškimus apie amerikietiškus komiškus filmus su brolių Marks dalyvavimu. Arto labai vertina jų darbą, mato jame šiuolaikinės kultūros represyvinių funkcijų demaskavimo momentų. ,,Idiotiškos brolių Marks priemonės vėliau buvo perimtos naujųjų ,,marksistų, kurė matė revoliucinę išeitį ne klasių kovoje, ne proletariato diktatūroje, o tortų mėtyme į valdžios atstovų fizionomijas.
Iš tikrųjų, kaip parodė nebylusis kinas, mesti tortą į funkcionieriaus ar milijonieriaus veidą įspūdingas gestas, paverčiantis valdingą politiką, svarbų kultūros veikėją ar įtakingą verslininką į apgailėtiną kretiną. Tegu net penkioms minutėms, net vienai sekundei! 70 aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje atsirado ,,tortų mėtikų pasipriešinimo judėjimas, iššaukęs prakaituoto siaubo bangą politiniuose ir kultūriniuose Amerikos sluoksniuose. ,,Mėtikams vadovavo puikus pasipriešintojas ir taiklus tortų sviedėjas Aronas Kajus. Šis šokoladinių bei kreminių šūvių meistras bombordavo tortais įvairų elitą: dešiniųjų teoretiką Viljamą Baklį, art-žvaigždę Endį Varholą, Nju-Jorko merą Ebį Bimą, rašytoją Normaną Meilerį ir daugelį kitų. Jis pataikė tortu į LSD propagandisto Timoti Lirio fizionomiją. Gaila, kad jis nepataikė, mesdamas į Malkolmą Maklareną ir Ronaldą Reiganą. Laikraščiai mėgojosi tortų skandalų suptilybėmis. Publikai tai kėlė juoką ir pasipiktinimą.
90-aisiais buvo užfiksuota keletas naujų tortų pataikimo į valdžios reprezentatorių veidus atvejų. Paskutiniai šių incidentų tortas į Microsoft šeimininką Billą Geitsą ir tortas į 1968 metų išdaviką Danielių Kon-Benditą. Taikiniai, kaip matome, buvo pasirinkti vykusiai.
Aišku, paprasta kritikuoti šiuos veiksmus kaip nerimtus, individualinius, neefektyvius. Tačiau reikėtų suprasti, kad tortų mėtikų gestai byloja labiau apie pasipriešinimo dalyvių nusiminimą, nei apie jų gerą humoro jausmą. Kada viskas aplinkui valdžia, paskutine viltimi daugeliui tampa arba ginklas, arba kreminis tortas, o kartais ir vienas, ir kitas. Nelaiminga spermatoreja!
Antrasis istorinis komentaras
Politinio torto meistras Aronas Kajus buvo Youth International Party narys partijos ,,jiippi, atsiradusios naujametinę 1967-1968-ųjų naktį. ,,Party angliškai reiškia ir ,,partija, ir ,,vakarėlis: jiippiai turėjo omeny tiek vieną, tiek kitą. ,Revoliucija tai ne organizacija ir ne politinis ivykis. Revoliucija tai kasdieninis gyvenimo stilius, ir šis stilius turi ribotis su absoliutiniu pochuizmu, - buvo pasakyta vienoje iš jiippių deklaracijų. Partijoje buvo du lyderiai. Pirmas Džerris Rubinas, padaręs evoliuciją nuo linksmuolio-revoliucionieriaus iki gana rimto biržos maklerio ir žuvęs automobilių katastrofoje 1995 metais. Antras puikusis pesimistiškas kovotojas Ebbi Choffmanas, nusižudęs 1989 metais. Jiippiai bazavosi Kalifornijoje, kur dangus visada žydras, o miesčionių akys laimingos ir tuščios, ir kur nuo 60-ųjų pabaigos ilgokai svetėjo bitnikai, hippiai ir kairioji studentų opozicija. Čia buvo kuriamos subkūlturinės libertarinės grupės ir radikalios kairiosios frakcijos, kurios skelbė įvairius pasipriešinimo buržuaziniam konformizmui ir vyriausybiniam savivaliavimui būdus. Jiippi tapo vos ne pačiu ryškiausiu Kalifornijos mozaikos fragmentų. Linksmas būdas, agresyvumas, paviršutiniškumas ir madingas estetizmas darė juos viliuojančiu judėjimu daugeliui viduriniosios klasės jaunų žmonių, prisiskaičiusių Hermano Hesse ir Džeko Keruako. Jiippiai noriai naudojosi pop-lozungais, a la: ,,Be revoliucijos galvoje nėra socialinės revoliucijos, ir be socialinės revoliucijos nėra revoliucijos galvoje. Bet svarbiausia, tai - revoliucija bamboje. Jiippiai pasikliovė pop-artu ir dadaistinėmis technikomis ir reikšdavo: ,,Bet vis dėlto jiippiai - tai marksistai. Mes esame revoliucinėje tradicijoje nuo Gručio, Charpo, Čiko ir tėvo Karlo. Tegyvuoja charakiri!.
Vaidybinės jiippių akcijos buvo nukreiptos prieš Vietnamo karą, prieš policijos žiaurumą ir prieš amerikietišką miesčioniškumą. Dėkinga jiippių auditorija buvo koledžų paaugliai ir studentai. Jiippiai kontaktavo su ,,juodosiomis panteromis ir kitomis radikalinėmis grupėmis, atstovaujančiomis mažumas. Universitetų kairieji kaltino jiippius antiintelektualizmu, subjektyvizmu, popsovumu ir smulkiu buržuaziniu individualizmu. Patys jiippiai tvirtino, jog bet kuri ideologija smegenų defektas, ir deklaravo absoliutinį veiksmų pranašumą už teoretizavimą. ,,Myžt ant žodžių, imtis reikalų! Tik veikimas išlaisvina ir įstato, kaip koitusas!. Jiippiai nepavargdavo kurti tokių lozungų, nors kartas nuo karto patys imdavosi teorinių aiškinimų ir intelektualių komentarų.
Pagrindiniu jiippių veiklos rezultatu tapo 70-ųjų metų jaunimo pasipriešinimo judėjimo estetizavimas. Šiuolaikinio meno formų performanso ir hepiningo pagalba jiippiai stimuliavo ir atgaivino tradicines protesto technikas. Vienos iš demonstracijų Nju-jorke metu jie išdalino paketus su raudonais dažais visiems akcijoms dalyviams, ir, kai juos užpuolė policija, jie suplėšė paketus ir tapo ,,kraujojančiais. Tuo pat metu jie padegė dūmų šaškes ir įjungė triukšmo efektus. Ebbi Choffmanas buvo įsitikinęs, kad tokios teatralizuotos akcijos yra daug efektyvesnės už paprastas demonstracijas su transparantais. Jiippiai netikėjo racionaliniais ir argumentuotais ėjimais ir užsitarnavo kaltinimą sensacijų industrijos reprodukcija, savireklama ir triukšmingumu. Jiippiai sutikdavo su šiais kaltinimais: ,,Mitas sutveria revoliuciją, mitas, o ne teorinis šlamštas. Džerri Rubinas rašė: ,,Kiekvienas revoliucionierius turi žinoti, kaip gaminami kultūros stereotipai, kuriuos nori sunaikinti revoliucija. Ramiai miegok karste, Džerri.
Mykolas kraimfinkas
Visi žinome, kokios kvailos ir neskoningos yra dauguma televizijos programų. Tai pasidaro visiškai aišku, praleidus prie žydrojo ekrano valandą ,,geriausio laiko metu - publicistinės laidos, žinios ir reklama yra apdairiai nutaikytos į patį žemiausią numatomų žiūrovų skonio, intelekto ir dėmesio lygį. Jau seniai apie televiziją kalbama kaip apie ,,narkotiką, ,,laiko švaistymą ir panašiai. Kiek kartų esate girdėję žmones skundžiantis, kad ,,tas telikas nieko nerodo? Tačiau tai netrukdo ir toliau mėgautis TV teikiamomis ,,pramogomis. Yra nesunku susieti abejingumą ir bukumą su pramoga, prieiti išvadą, kad ,,pramogauti yra išjungti savo kritiškumą ir kūrybiškumą, juk iš tikrųjų, taip sunku būti kritišku ir kūrybišku!
Visuomenėje, kurioje į tai, kas nesusiję su gamyba, prekių mainais ir turto kaupimu, nežiūrima rimtai, yra normalu praleisti laisvalaikį pačiu nekūrybiškiausiu būdu. Iš tikrųjų neigiamos televizijos žiūrėjimo pasėkmės yra žymiai sudėtingesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mūsų priklausymas nuo televizijos ir kitų masinės žiniasklaidos priemonių teikiamų ,,pramogų ir ,,informacijos, įtakoja mus ekonomiškai, socialiai ir, svarbiausia, psichologiškai, kadangi tie, kurie žiūri, paprastai gyvena žymiai skurdesnį gyvenimą, nei tie, kuriuos rodo.
Šį santykį gerai iliustruoja ,,žvaigždės - viešumoje matomos asmenybės. Žiniasklaida nepateisinamai sureikšmina tokių žmonių, kaip Tomas Kruzas, Britney Spears ar Kristina Brazauskienė gyvenimą, tokiu būdu kurdama turinį, kuriuo galima būtų užkimšti mūsų galvas. Iš tikrųjų šie žmonės nėra įdomesni ar talentingesni už mus pačius. Jie gali nesunkiai keisti savo statusą (nuo manekenės iki pop žvaigždės, nuo pop žvaigždės iki aktoriaus, nuo aktoriaus iki politiko) ne todėl, kad jie turi išskirtinių sugebėjimų ar talentų, o todėl, kad jie yra viešinami, dažnai rodomi ir minimi. Mums yra grūdama tiek daug informacijos apie šiuos individus, kad mes norom nenorom imame kreipti dėmesį ir neužilgo apie naują Madonos meilužį žinome daugiau, nei apie savo kaimyną. Dar daugiau, mes pradedam tapatintis su Madona, nes žiniasklaida pateikia ją kaip moteriško žavesio idealą, lyg ji gyventų gyvenimą žymiai įdomiau, nei mes patys. Dar blogiau, mes pradedame žinoti daugiau apie netikrus personažus, nei apie tikrus žmones. Paklausykite, kiek žmonės aptarinėja muilo operų, kino ir animacinių filmų herojų gyvenimus. Vietoje to, kad kurtume savo gyvenimo planus ir sužinotume daugiau apie savo aplinką, mes keičiamės beprasme informacija, kurios mus pripompavo žiniasklaida. Kuo daugiau mes svarstysime, kas kitamet gaus Oskarą, tuo mažiau laiko galėsime skirti savo pačių gyvenimams.
Gyvenimas yra toks ne be priežasties. Kai televizijos kompanijos, kino prodiuseriai, žinių agentūros įtikina mus, kad įdomu ir linksma yra ne aplink mus, bet tik įžymybių gyvenimuose ar filmuose, jie iškart gauna galimybę parduoti mums mūsų pačių gyvenimą. Tai yra, kai praleidžiame savo laisvalaikį ne keliaudami, mylėdamiesi ar žaisdami krepšinį, o žiūrėdami televizorių, pradedame manyti, kad daugiausia pramogų galime gauti iš laidų apie keliones, muilo operų ar sporto varžybų transliacijų. Ir kuo daugiau žiūrime šiuos dalykus, tuo labiau pamirštame, kad galėtume daryti juos patys, o ne tik žiūrėti.
Jūs nustebtumėt sužinoję, kiek smagiau yra kurti muziką pačiam, nei žiūrėti MTV, kiek smagiau yra mylėtis, nei stebėti kažkokius nepažįstamuosius pornofilme, kiek įspūdingiau yra kovoti su sunkumais, nei žiūrėti eilinį veiksmo filmą. Tačiau, kuo daugiau leidžiame televizoriui suteikti mums šiuos dalykus, tuo tuštesnis tampa mūsų gyvenimas ir tuo daugiau mums reikia televizijos laidų, kad užpildytų tikro jaudulio trūkumą mumyse. Ir štai čia ateina šaunieji verslininkai. Jie mielai suteiks mums gyvenimo pakaitalą. Už tam tikrą kainą, žinoma... Žinoma, jie pateiks mums antrarūšį seksą ir smurtą, svetimą jaudulį ir laimę, tačiau turėsime sumokėti, mokėdami už kabelinę televiziją, už naujus televizorius, už bilietus į kinoteatrus, už naujausius mados ir muzikos žurnalus. Be to, turėsime susitaikyti su TV reklama, pertraukiančia filmą kas 5 minutes, paslėpta reklama žurnalų straipsniuose, beprasmybių ir reklamos srautu radijoje. Šios reklamos yra sumaniai sukonstruotos psichologinės manipuliacijos, priversiančios mus išleisti savo pinigus, o kai išleisime pinigus, mums teks dirbti dar sunkiau ir daugiau, kad uždirbtumėme dar daugiau pinigų.
Iš tikrųjų, yra didelė tikimybė, kad mūsų darbas nėra toks jau įdomus ir nešantis džiaugsmą, taigi, greičiausiai televizija, palyginus su darbu, atrodys jaudinančia pilnaverte pramoga. Taip pat, greičiausiai po darbo jausimės tiek išsekę, kad užteks jėgų tik įjungti televizorių... ir greičiausiai pradėsime sieti bet kokią veiklą su alinančiu nepakenčiamu darbu, o televizijos žiūrėjimą tuščia galva - su poilsiu ir ,,laisve. Taigi, rasime gyvenimo prasmę žiūrėdami futbolo rungtynes per televiziją, vietoj to, kad burtumėme savo komandą. Ar mus patenkina žiūrėti, kaip žmonės daro tai, ką patys galėtume daryti, jei neeikvotume tiek daug laiko žiūrėdami, neeikvotume tiek daug laiko dirbdami, kad galėtume pirkti daiktus, kurių mums nereikia, kad galėtume susimokėti už dar daugiau žiūrėjimo?
Sprendimas yra paprastas - yra lengva išjungti televizorių ir išeiti į lauką, nustoti kvaršinus sau galvą, su kuo šiuo metu užsiima seksu premjeras-ministras ir kaip rengiasi Britney Spears, o pradėti rūpintis, kuo užsiima mūsų draugai ar priešai, kuo gyvena mūsų mylimieji. Išeikime iš dulkėtų biurų ir išmokime gyventi be tų naujų madingų drabužių ar HiFi stereo sistemų, kad galėtume gyventi gyvenimą, pilną iššūkių, jaudulio ir naujų pojūčių, kad patys būtume savo gyvenimo šeimininkais, o ne keleto gudrių reklamos kompanijų aukomis.
Dažnai girdžiu žmones skirstant muziką į pop ir ne-pop ir dažniausiai tai yra daroma atsižvelgiant į tai ant kiek muzika yra sunki (metalas), lengva, paprasta ar sudėtinga. Čia mano manymu šiek tiek klystama, nes iš tikrųjų muzika tampa popmuzika tada, kada pagrindinis tikslas yra kuo daugiau jos parduoti. Neturi reikšmės ar muziką kūrė profeseonalai ar ne, ar dainininkas(ė) moka dainuoti, ar balsą sutvarko kompiuteris, ar įraše dalyvauja simfoninis orkestras ar geriausias pasaulio gitaristas. Galima sukurti pačią gražiausią dainą, bet ji netaps populiari jei nesilaikys daugumos šių taisyklių:
Svarbiausia, kad šios taisyklės nepadaro dainos geresne/blogesne. Dauguma mano girdėtų nežinomų grupių šitą pakeitę ir geram prodiuseriui su PR prisilietus sugebėtų parduoti daug įrašų ir tapti populiarūs. Klausimas - kam to reikia? Pinigai, kad ir kaip bebūtų, suteikia galimybę pirkti geresnius instrumentus ir aparatūrą, gerinti įrašų kokybę. Ar galima visą tai pasiekti, kitokiu būdu, nei laikantis prieš tai išvardintų taisyklių? Žinoma. Klysta tie, kurie mano, kad undergrounde grupės lieka dėl to, jog nesugeba groti, nieko neišmano muzikoje ir pan., nors būna ir taip. O gali tuo pasigirti visos populiarios grupės? Po žemėmis, ar tiksliau nežinomų grupių yra žymiai daugiau nei žinomų. Ir jei jūs dar neturite vienos ar kitos p2p programos ir neieškote jų - ribojate save ;).
Dar vienas dalykas, kuris man patinka undergrounde, kad visų pirma, koncertuose muzikantai ir žiūrovai kuria pramogą kartu ir riba tarp jų beveik išnyksta. Tuo tarpu masiniuose koncertuose žiūrovai atskiriami tvoromis, krūvos apsaugos, muzikantai yra sudievinami ir tt. - pramoga yra perkama, jokios kūrybos, jokio bendravimo (išskyrus muzikantų laidomus juokelius publikai), pardavėjai skatina kopijavimą, nes taip sukuriama vienoda masė, kuriai dar lengviau parduoti įrašą ar maikę. Galbūt kažkam taip tinka ir taip gerai - jiems jau tikriausiai nebeįdomu? Tuo tarpu jei taip nepatinka visada galima daryti savaip.
Bėda tik, kad požeminėje kultūroje kartais trūksta kokybės ir profeseonalumo, ką nevisada gali išspręsti geri norai. Iš esmės šiame rašinyje tik pareklamuosiu ateinančius rašinius ir nieko gero nepasiūlysiu ;). Štai apie kokybiškų įrašų darymą savarankiškai galima rasti nemažai informacijos internete, taip pat greitu laiku VHC universitete bus seminaras apie tokių įrašų darymą. Jei galvojate, kad undergroundo grupės yra pasmerktos groti tose pačiose trijose skylėse - vėlgi klystate, vertingų patarimų apie turavimą užsienyje kitame numeryje duos Dr. Green ir Bora nariai. Įrašai? Šiais kompiuteriniais laikais išleisti CD - pigiau grybo! Atskirų pamokymų net nebereikia.
Todėl visiems, kam svarbiausia groti, o ne būti garbinamiems, groti tai ką nori, o ne tai ką liepia, apie tai ką nori, o ne kartoti tuos pačius tris žodžius, noriu įpūsti šiek tiek vilties. Per ilgus metus pakankamai prisižiūrėjau grupių, kurios arba užgęsta arba tampa populiarios ir pavirsta į niekalą. Kartais susiduriu su pesimistinėmis nuotaikomis, jog vienintelis kelias į tobulėjimą - pinigai ir populiarumas, o ten jau labai lengva paslysti ir susipainioti. Visa tai bullshit, viską įmanoma pasidaryti savarankiškai - šitam pačiam požemyje. Keep fighting! mes dar grįšime.
Lengviausia piktintis valdžios bukumu, pačiam pasiliekant tik saugų statisto vaidmenį. Nereikia jokių istatyminių aktų, kad galėtum suteikti šilumą kitiems. Vaikams, kuriems likimas nedave tėvų globos ir rūpesčio, visiškai vienodai ką apie juos kalba įstatymo raidė - jiems reikia šilumos dabar.
Kiekvienas buvome vaikas ir žinome kiek daug reiškia dovana, gerumas, nuoširdumas. Daugeliui iš mūsų tai patirti nebuvo problema, - augome normaliose šeimose, kur visa tai mums buvo kaip kasdieninė duona. O kažkas augdamas visai greta mūsų, net nesuvokia kad tai egzistuoja.
Žinau kas yra vaikas - juo buvau aš pats, juo yra mano sūnus. Žinau kas yra vaikiški džiaugsmai ir kas yra vaikiškos ašaros. Juk bloga būt iskaudintam, ar ne? Bet ar pagalvojot, kad yra vaikų kurie tame skausme praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį? Ar pagalvojote, kad kasdien jaučiant vidinį skausmą neįmanoma užaugt žmogumi nespinduliuojančiu nihilizmu ir neapykanta? Ar tarnaus argumentu, po daugelio metų teisme, sakinys, kad jie augo be globos, ar asocialioje šeimoje? Suvokimas, kad ir aš galiu kažkam padovanot šypseną ir reikalingumo jausmą, neatėjo iškart. Geriausia pamoka yra mano sūnus augantis šalia. Jis kaip mažas indikatorius reaguojantis i aplinką. Ko gero besirūpinant juo ir atėjo supratimas, kad svetimų vaikų nebūna. Nėra neMŪSŲ vaikų, tik mes trokšdami gerbūvio ir pasislėpe savo gyvenimuose tai pamiršom. Atsigręždami i juos - mes atsigręžiam į save. Tie beglobiai vaikai - tai mūsų indikatorius. Jie kaip gyvas priekaištas tiems, kas pamiršo kas tai yra saulėta vaikystė.
Iš pradžių, pradėjau nuo savęs ir savo namų. Beieškodamas savo namuose žaislų vaikams, pradėjau suvokt kiek daug mes prikaupiam daiktų, kurie mums jau jokios funkcijos neatlieka, o kažkam tai gyvybiškai svarbūs daiktai. Kitomis akimis pažvelgiau ir į seną magnetofoną, ir į šviestuvą kurie jau eilę metų stovejo tik dėl to, kad stovėt.
Kai surinkau iš namų daiktus, kurie gali pradžiugint vaikus, suvokiau, kad tai tik lašas jūroj.Tada kilo mintis pranešt žinią ir kitiems. Iš tiesų mano tikslas nesukaupt labdaros vienose rankose, bet pažadint suvokimą žmonėse, kad kiekvienas gali padėt kitam savo rankomis. Ir viskas pajudejo. Ir visos tos pasakos, apie žmonių bukumą ir atšalimą vienas kitam, pradėjo bliūkšti. Iš tikrųjų, aš nesitikėjau tokio geranoriškumo. Iš pradžių pasijungė Lietuvos hardcore publika, o vėliau pradėjo jungtis kaimynai, pažįstami ir šiaip tiesiog geri žmonės.
Kitas uždavinys buvo, kaip surast kam skirti pagalbą. Ieškojau adresų internete, skambinau vaikų namų direktoriams ir kalbėjaus. Net ir kalbantis galima susidaryt vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta už tų sienų. Skambinant, labiausiai stebina reakcija vadovų, kurie nesuvokia, kad tu neatsovaudamas jokiai politinei ar religinei organizacijai nori padėt. Galbūt tas nepasitikėjimas kyla iš to, kad pas mus viskas kas daroma, daroma kažkokių politinių ar religinių tikslų besivaikant. Tačiau su laiku atsirado pasitikėjimas iš vaikų namų vadovų pusės, ir jie geraširdiškai pradėjo pasakot apie savo kasdieninius rūpesčius ir nepriteklius.
Pasirinkau tuos vaikų namus, kur realiai mačiau, kad jų vadovas stengiasi padaryti vaikų namus pilnaverčiais namais, tuos vaikų namus - kur vaikų taryba taip pat žaidžia esminį vaidmenį. Taip - vaikų taryba. Man tai buvo keistas atradimas. Žavu, kad vadovai suvokia, kad reikia iš kolektyvo padaryti ne konkuruojančių individų grupelę, o vieningą ir draugišką kumštį, kuris sugebėtų ir dirbti, ir spręsti problemas, ir džiaugtis kartu.
Transportą susiradau greit. Vienas pažįstamas sutiko, kad aš sumokėsiu tik kuro išlaidas. Kai pradėjom krauti daiktus į mikroautobusą, supratau kad viskas gali ir netilpti. Jau žinojau, kad tų autobusų riedančių vaikų namų link, bus dar ne vienas.
Pirmą kartą važiuojant nežinojau, kaip mane priims vaikai. Priimė paprastai ir nuoširdžiai - per 10 minučių viską operatyviai iškrovė ir paskelbė, kad rytoj bus sušaukta vaikų taryba ir jie nuspręs kaip paskirstyt daiktus. Taip ir isvažiavau su lengvu liūdesiu ir džiaugsmu viduje, aiškiai žinodamas, kad grįšiu į įvairius vaikų namus dar ne kartą. Po trejetos dienų važiavau dar kartą i tuos pačius namus. Tik šį kartą mokėt už transportą neteko, nes vienas miesto verslininkas parodė savo geranoriškumą. Šį kartą praleidau ilgiau vaikų namuose. Susipažinau su jų buitimi ir realiu gyvenimu. Didžiulės 4,5 metrų aukščio klasės, kuriose gyvena po 5 -7 vaikus. O vaikai tokie pat kaip ir mes buvom ne taip senai, tik su nepritekliaus ir skausmo anstpaudais veiduose.
Žinot kam turim dėkot kad egzistuoja tiek iskaudintu vaikų? - Alkoholiui. Dauguma vaikų, geriančių tėvų dėka prarado vaikišką akių švytejimą. Jo dėka jie anksti sužinojo kas yra prievarta ir badas. Nesibaigianti jų tėvų alkoholio fiesta - jiems tapo košmaru.
Noriu palinkėt visiems suvokimo, kad neMŪSŲ vaikų nėra. Tai suvokę, jūs padovanosit ne vieną sypseną vaikiškai sielai, o gal ir uždegsit ugneles vaikiškose akyse. Sėkmės.
